Nematomos aukos: finansinių nusikaltimų prevencijos akloji zona

Pakeistas maršrutas: kai kelionės tikslą pasirenka kiti

Tikriausiai kiekvienas bent kartą yra sulaukęs sukčiaus skambučio. Skambinantysis kitame laido gale primygtinai tvirtina, kad baigėsi mobiliojo ryšio paslaugų sutartis, praneša apie neva įtartinus veiksmus banko sąskaitoje ar net kreipiasi vardu. Susijaudinę, spaudžiami skubos ir noro išvengti tariamai gresiančių pasekmių, spaudžiame SMS žinutėmis atsiųstas nuorodas, įdiegiame programėles ir prarandame pinigus.

Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, vien per pirmąjį 2026 m. pusmetį gyventojai Lietuvoje dėl telefoninio sukčiavimo prarado beveik 1,1 mln. eurų. Pamačius ištuštėjusią banko sąskaitą, natūralu, kad kyla nusivylimas, apmaudas ir pyktis – mane apgavo.

Stabtelėkime. Ar tikrai esame tikri, kas yra nusikaltėlis?

Sukčiavimo skambučių centrai per pastaruosius metus tapo globaliu reiškiniu. Vis dėlto gerai organizuota nusikaltimo schema remiasi ne tik į naujausias technologijas – į ją neretai prieš savo valią įtraukiami ir žmonės.

Interpolo duomenimis, daugelis tokiuose centruose dirbančių žmonių į juos pateko apgaule ir yra verčiami vykdyti nusikaltimus. Prekybos žmonėmis aukos iš beveik 80 šalių visuose žemynuose neteko laisvės ir buvo priverstos sukčiauti.

Neretai būtent prekybos žmonėmis auka tampa tuo balsu, kurį girdime telefone. Tūkstančiai vaikų ir jaunų suaugusiųjų, taip pat asmenų, susiduriančių su socialiniais ir ekonominiais iššūkiais, yra verčiami ne tik sukčiauti, bet įtraukiami į prekybos narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis tinklus, vagystes ir kitas nusikalstamas veikas.

Pastaraisiais metais pasaulio dėmesį patraukė Mianmare veikiantys sukčiavimo centrai į kuriuos žmonės priviliojami melagingais pasiūlymais dirbti gerai apmokamą, kvalifikaciją atitinkantį darbą. Atvykus į darbo pokalbį, iš jų atimami dokumentai, jie patys pagrobiami ir verčiami vykdyti finansinius nusikaltimus. Neturėdami kito pasirinkimo, jie tampa gerai organizuotų nusikaltėlių schemos dalimi.

Žvilgsnis per petį: kas iš tiesų pelnosi iš nusikaltimo?

Finansinių nusikaltimų prevencijos specialistai savo veikloje labai dažnai remiasi nustatytomis finansinių nusikaltimų tipologijomis. Analizuojant pasikartojančius elgesio modelius, finansinių srautų judėjimą tarp sąskaitų bei turto formos pokyčius, galima įžvelgti atskiriems nusikaltimų tipams būdingus požymius – finansinės veiklos įtartinumo kriterijus.

Deja, sudėtingų atvejų analizė neretai pareikalauja mėnesių, o kartais ir metų, kol nustatomi nusikalstamos schemos organizatoriai. Apgaule išviliotą turtą pavyksta susigrąžinti taip pat ne visada. Vis dėlto nusikaltimo vykdytojas neretai yra žinomas, bet jo paskatos – nebūtinai.

Nukentėjusiojo lūkestis visada yra atgauti prarastą turtą. Tad savaime suprantama, kad nustačius nusikaltimo vykdytoją būtent į jį pakryps tolesnė tyrimo kryptis. Tačiau, net išvaduotas iš nelaisvės, šis žmogus gali bijoti kalbėti apie tai, ką patyrė. Tai apsunkina patį tyrimą ir realų pinigų atsekamumo (angl. follow the money) principo įgyvendinimą.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos duomenimis, per pastaruosius šešerius metus priverstų nusikalsti prekybos žmonėmis aukų nustatytų atvejų dalis išaugo nuo 1 proc. iki 8 proc. Tuo metu vien bazinės pinigų srautų ir veikimo modelio analizės nepakanka, kad tokios aukos būtų pastebėtos, todėl bent kuriam laikui tyrimas gali pakrypti klaidinga linkme. Būtent tai yra pavojinga nusikaltimų prevencijos akloji zona.

Akloji zona neišnyks

Finansiniai nusikaltimai nėra nusikaltimai be aukų, tačiau ne visada jas pavyksta surasti iš karto. Tam, kad būtų atskleista visa nusikaltimo schema, nustatyti jos organizatoriai ir visos aukos, būtinos bendros finansinius nusikaltimus išmanančių profesionalų pastangos, nepriklausomai nuo to, ar jie dirba viešajame, ar privačiame sektoriuje. Veikdami savo funkcijų ribose, kiekvienas jų mato tik dalį viso vaizdo. Tai reiškia, kad finansinių nusikaltimų prevencijos akloji zona niekada neišnyks.

Vis dėlto žinojimas, kad akloji zona egzistuoja, ir kas joje slypi, yra itin svarbus pirmasis žingsnis tiek kovoje su neregėto masto pasaulinėmis sukčiavimo operacijomis, tiek su prekybos žmonėmis struktūromis. Jis skatina į nusikaltimus pažvelgti kompleksiškai – jie gali būti susiję, todėl ir atsakas į juos turi būti jungtinis: dalijantis turima informacija, analizuojant plačiau ir giliau. Kitos išeities nėra.

Tad kad ir koks akylas bei patyręs automobilio vairuotojas bebūtų, matyti per automobilio kėbulą jis negali. Vis dėlto žinojimas, kad egzistuoja tai, ko jis nemato, įgalina jį laiku pažvelgti per petį, sulėtinti greitį, įvertinti aplinką iš kelių šaltinių ir saugiai pasiekti kelionės tikslą.

Komentaro autorė – Greta Barkauskienė, VšĮ Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro ekspertė