Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad pranešėjo institutas Lietuvoje vis dar suvokiamas kaip „negyvas“. Jį gaubia stereotipas, kad pranešimas apie pažeidimus prilygsta „skundimui“, o pats pranešėjas rizikuoja netekti darbo ar susidurti su kolegų nepasitikėjimu.
Mažesnėse organizacijose išryškėja papildoma problema – užtikrinti anonimiškumą yra itin sudėtinga, todėl potencialūs pranešėjai dažnai atsisako žengti šį žingsnį. Tuo pat metu pastebima, kad pranešimų turinys tampa vis kokybiškesnis ir labiau pagrįstas faktais, tačiau anoniminiai pranešimai dažniausiai išlieka bendro pobūdžio.
Centro direktorė Eglė Lukošienė tikina, kad visuomenė turi išsivaduoti iš gajaus stereotipo, jog pranešimas apie pažeidimus yra skundimas.
„Norint, kad pranešėjo institutas Lietuvoje veiktų, turime nuolat kalbėti apie jo vertę visuomenei ir darbdaviui. Pranešimas apie galimus pažeidimus nėra skundimas – tai pilietiškumo išraiška, padedanti apsaugoti organizacijos reputaciją ir užkirsti kelią galimai žalai. Tik ugdydami nulinės tolerancijos pažeidimams kultūrą galime pasiekti realių pokyčių“, – sako E. Lukošienė.
Diskusijos metu akcentuota, kad naujam darbuotojui vienkartinių mokymų ar bazinio informacijos pateikimo nepakanka. Reikalingos nuoseklios komunikacijos kampanijos, kurios stiprintų pasitikėjimą, formuotų atsakingumo standartą jauniausiai darbo rinkos kartai ir prisidėtų prie pranešėjų įvaizdžio reabilitacijos vyresnių darbuotojų akyse.
Su analize galite susipažinti čia.